Apibrėžimas
dr. Darius Leskauskas
 
Kas yra psichoanalitinė psichoterapija

Plačiąją prasme psichoanalitinė psichoterapija – tai praktinis psichoanalitinės teorijos taikymas klinikiniame darbe su pacientais. Psichoanalitinės psichoterapijos pradžia ir raida tiesiogiai bei neatskiriamai susiję su psichoanalizės raida. S.Freud`as savo veikaluose, skirtuose psichoanalizės praktiniam taikymui, terminus psichoanalizė ir psichoanalitinė psichoterapija naudojo kaip sinonimus. Vėlesnių autorių šioms sąvokoms suteiktos skirtingos prasmės. Reikšmingesni skirtumai tarp klasikinės psichoanalizės ir vėliau nuo jos atskirtos psichoanalitinės psichoterapijos buvo išskiriami klinikiniame darbe naudojamose technikose. Šio atsiskyrimo pradžia galima laikyti 1920-1930 metus, o iniciatoriais tokius psichoanalitikus kaip Sandor Ferenczi, Otto Rank, Wilhelm Stekel. Jie bandė praplėsti psichoanalizės taikymo galimybes, sumažindami jos trukmę ir savaitinių sesijų skaičių, skatindami psichoanalitiką laikytis aktyvesnės, pacientą labiau palaikančios pozicijos.

Požiūris į psichoanalizės ir psichoanalitinės psichoterapijos santykį, bendrumus ir skirtumus ne kartą keitėsi. Neginčytina yra tai, kad psichoanalitinė psichoterapija remiasi psichoanalizės teorija apie psichikos ir asmenybės struktūrą bei funkcionavimą, asmenybės ir psichikos sutrikimų vystymąsi, psichoterapijos metu vykstančius procesus. Šiuo metu vyrauja požiūris, kad psichoanalitine teorija pagrįstą gydymą sudaro spektras psichoterapinių metodų. Viename jo gale yra tikroji ar siaurąja prasme suprantama psichoanalizės ir atskleidžiamieji bei ekspresyvieji psichoanalitinės psichoterapijos metodai, kitame spektro gale – palaikomieji psichoanalitinės psichoterapijos metodai. Kiekvieno paciento psichoterapijos procesas yra unikalus, atskirais jo etapais sąveika tarp jo dalyvių, psichoterapeuto naudojamos technikos gali būti arčiau vienos ar kitos aukščiau minėto spektro pusės. Tai, kas yra bendra ir sudaro visų psichoanalitinės psichoterapijos formų stuburą yra psichoanalitinės teorijos ir klinikinio darbo principų laikymasis.

Psichoanalitinės teorijos pagrindai

Tikriausiai svarbiausi psichoanalitinės teorijos postulatai yra determinizmo principas ir pasąmoninės psichikos egzistavimas. Jie skelbia, kad psichiniai reiškiniai nėra atsitiktiniai. Kiekviena dabartinė psichikos apraiška yra sąlygota ankstesniųjų. Kartu, determinizmo principas reiškia ir tai, kad dabar pasireiškiantys psichikos sutrikimai ar asmeninės problemos yra apspręstos žmogaus ankstesnės patirties ir praeityje vykusių psichikos procesų pasekmių. Didžioji dalis jų yra neprieinami sąmoningam suvokimui, tai reiškia, vyksta ir yra saugomi pasąmonėje. Būtent pasąmoniniai procesai yra svarbiausias psichoanalizės tyrimų objektas. Apibūdindamas psichikos struktūrą, Freud`as pradžioje pasiūlė topografinį jos modelį, kur išskyrė tris sluoksnius ar sąmoningumo lygius: sąmonę, prieš-sąmonę (iki-sąmoninį psichikos lygį) ir pasąmonę. Vėliau Freud`as pateikė struktūrinį psichikos modelį, kurį sudarė trys tarpusavyje funkciškai susijusios psichinių procesų struktūros: id, ego ir super-ego. Vienu svarbiausių savo teorijos aspektu S.Freud`as skaitė naują požiūrį į žmogaus seksualumą, kuris išdėstytas jo veikale „Trys esė apie seksualumo teoriją“. Jose Freud`as praplėtė seksualumo supratimą, parodydamas, kad reikšmingas yra ne tik su lytinais organais siejamas seksualinis pasitenkinimas. Psicho-seksualinio vystymosi teorijoje jis iškėlė ir išplėtojo idėją, kad seksualiniai troškimai ir jausmai žmogui būdingi jau kūdikystėje, jų motyvuota veikla, patenkinimo būdai keičiasi vystantis nuo gimimo iki paauglystės ir yra psichikos vystymosi varomąja jėga.

S.Freud`o varų teorijos požiūriu psichikos sutrikimų priežastimi yra intrapsichiniai konfliktai. Konfliktai tarp id varų, atskirų ego struktūrų, super-ego ir realybės, aplinkos reikalavimų yra neišvengiami ir nuolat vykstantys. Jeigu ego struktūra ir funkcija yra pakankamai brandi ir efektyvi, o id, super-ego ir išorinės realybės spaudimas ne per stiprus, šiems konfliktams randami kompromisiniai sprendimai ir psichika išlieka dinaminėje pusiausvyroje. Tačiau ego gali būti nepilnavertis dėl sutrikimų jo vystymosi metu, super-ego reikalavimai gali būti per daug griežti ir rigidiški, o išorinės realybės įvykiai nepakeliamai sunkūs. Tuomet ego nebepajėgia palaikyti sveikos dinaminės pusiausvyros ir vystosi psichikos sutrikimų simptomai. Psichoanalitinio gydymo metu įgyjamas supratimas (įžvalga) apie pasąmoninius procesus, norus, jausmus, baimes, prieštaravimus, kas padeda išspręsti intrapsichinius konfliktus ir skatina struktūrinius asmenybės pasikeitimus. Neurozės ar kito sutrikimo simptomų panaikinimas nėra psichoanalizės tikslas, bet jis gali būti pasiekiamas struktūrinių pasikeitimų procese pranykstant simptomų priežastims.

XX amžiaus viduryje, kuriantis objektinių ryšių teorijai, didesnis dėmesys psichoanalizėje pradėtas skirti kūdikio santykių su motina ir artimiausia socialine aplinka reikšmei jo psichikos vystymuisi. Šios teorijos požiūriu, visos varos atsiranda motinos-kūdikio santykių kontekste, todėl objekto ieškojimas yra tiek pat motyvacijos faktorius kaip varos keliamos įtampos iškrovimas. Augdamas ir vystydamasis kūdikis internalizuoja savo patirtį santykiuose su kitais žmonėmis. Taip, patirtis, įgauta pasikartojančiose sąveikose su tėvais, transformuojasi į vidines pasąmonines psichikos struktūras – objektų ryšių sistemas. Šios mokyklos pradininkė Melanine Klein akcentavo mirties instinkto įtaką vaiko psichikos vystymesi, skėlimą, kaip pagrindinį psichologinės gynybos mechanizmą, psichikos vystymesi ir funkcionavime besikeičiančias paranoidinę-šizoidinę ir depresinę pozicijas. Tiesa, M. Klein teorijoje, motina yra daugiau lyg pasyvus ir beveidis taikinys vaiko viduje gimstantiems ir besivystantiems instinktams. Kito svarbiausio Anglijos objektinių ryšių mokyklos kūrėjo D.W. Winnicott‘o teorijoje motina tampa daug aktyvesniu dalyviu vaiko psichikos vystymesi. Jo požiūriu „pakankamai gera motina“, sveikam kūdikio vystymuisi turi sudaryti „skatinančią aplinką“, kaip ir psichoterapeutas savo pacientui. Heinz Kohut darbų pradėtos savasties psichologijos mokyklos požiūriu žmogui būtina gauti tam tikras artimų žmonių reakcijas, kad galėtų pasiekti ir išlaikyti savo vertės bei gerovės jausmą, akcentuojama realių santykių su išore svarbą, kuriant vidinį savo vientisumo ir savo vertės jausmą.

Objektinių ryšių teorijoje ir savasties psichologijoje didesnė reikšmė teikiama ne intra-psichiniams konfliktams, bet defektams ir trūkumams asmenybės vystymosi eigoje. Šiuo požiūriu, psichikos veiklos sutrikimai yra apspręsti jos struktūros trūkumų, atsiradusių dėl santykiuose su tėvais nepatenkintų poreikių kūdikystėje. Todėl psichoterapeuto uždavinys gydyme yra suprasti tuos svarbiausius poreikius ir dalinai juos patenkinti, suteikiant jam naują gydomąją bendravimo ir santykių patirtį psichoterapijos procese.

Maždaug tuo pačiu metu kai Anglijoje vystėsi objektinių ryšių teorija, JAV formavosi ir įsitvirtino tarpasmeninė terapija (angl. interpersonal therapy). Jos pradininkas Harry Stack Sullivan kritikavo S.Feud`ą už nepagrįstą žmogaus psichikos procesų atskyrimą nuo jo aplinkos ir teigė, kad žmogų kaip asmenybę apibūdina jo santykiai su kitais žmonėmis. Jo požiūriu, pagrindinis, įgimtas žmogaus elgesį ir vystymąsi įtakojantis poreikis yra ryšio su kitais žmonėmis siekimas ir palaikymas. Psichikos sutrikimai H.S.Sullivan`o požiūriu išsivysto tuomet, kai nerimas trukdo tarpasmeninių poreikių patenkinimą. Šio nerimo šaknys gali būti atsektos tarpasmeniniuose santykiuose praeityje. Tarpasmeninė terapija pacientui leidžia suprasti kaip praeityje įgyta tarpasmeninių santykių patirtis organizuoja dabartinį savo santykių su kitais žmonėmis suvokimą ir suteikia galimybę pažiūrėti į juos kitaip. Šiame procese psichoterapeutas užima „dalyvaujančio stebėtojo“ poziciją.

William Alanson White Institute prasidėjusi santykių mokykla (kartais vadinama Amerikos santykių mokykla, angl. relational school) yra viena moderniausių ir daugiausiai diskusijų šiuolaikinėje psichoanalizėje skatinanti teorija. Jos pradininkai Jay Greenberg, Stephen Mitchell daugiausiai įtakoti tarpasmeninės psichoterapijos, objektinių ryšių, savasties psichologijos bei post-modernistinio konstruktyvizmo filosofijos, nors visada pripažino ir klasikinės S.Freud`o varų teorijos ir ego-psichologijos idėjas. Pagrindiniu žmogaus elgesį motyvuojančiu veiksniu jie skaito poreikį būti susietu tarpasmeniniais ryšiais su kitais žmonėmis. Šių autorių pateikiamame santykių-konflikto modelyje akcentuojama, kad psichikos ar asmenybės sutrikimų priežastys nėra sustingę praeityje buvusiame vystymosi etape. Negatyvi patirtis ankstyvuose vaiko santykiuose su tėvais iškreipia jo elgesį vėlesniuose santykiuose ir jo tarpasmeninių santykių bei vidinių objektų ryšių pasaulio formavimąsi. Lemiamas paciento sveikimo veiksnys psichoterapijos procese yra pasikeitimai svarbiausiuose jo vidinio ir išorinio santykių pasaulio elementuose – savasties organizacijoje, objektiniuose ryšiuose ir tarpasmeninių sąveikų modeliuose. Laikantis konstruktyvistinio požiūrio, skaitoma, kad psichoterapeutas nėra viską žinantis išminčius, galintis atrasti ir pacientui parodyti „tikrąją tiesą“ apie jį patį. Objektyvi tiesa apie psichikos procesus neegzistuoja. Psichoterapiniame procese vykstant dialogui tarp paciento ir terapeuto sukuriama jiems abiems priimtina prasmė to, kas vyksta paciento viduje ir tarpasmeninėje erdvėje.

Santykių teorijos vystymuisi svarbios įtakos turėjo feminizmo idėjos. Jos kritikuoja klasikinę psichoanalitinę teoriją kaip paremtą maskulininiais idealais apie mokslo objektyvumą ir atsiribojimu nuo tyrimo objekto. Feministiniu požiūriu prisirišimas ir priklausomybės jausmas yra tiek pat svarbūs kiek savarankiškumas ir nepriklausomybė.

Psichoanalitinės psichoterapijos taikymo sritys

Keičiantis psichoanalitinėms teorijoms bei požiūriui į skirtumus tarp klasikinės psichoanalizės ir psichoanalitinės psichoterapijos, keitėsi ir požiūris į jų taikymo galimybes ir indikacijas. S.Freud`as savo psichoanalitinę teoriją kūrė remdamasis patirtimi, įgyta gydant daugiausiai neurotinius ir asmenybinius sutrikimus turinčius jaunus pacientus. Vėliau šis gydymo metodas pradėtas taikyti ir kitokio pobūdžio pacientams. Po Antrojo Pasaulinio karo psichoanalizė buvo taikoma praktiškai visiems psichikos ir asmenybiniams sutrikimams gydyti. Viena vertus, tai skatino naujų teorijų ir klinikinio darbo metodų vystymąsi, kita vertus, gan greitai atsirado supratimas, kad klasikinė psichoanalizė nėra vienodai gera visiems sutrikimams gydyti.

Psichoanalitinės psichoterapijos taikymo sritys yra platesnės nei klasikinės psichoanalizės, jos kiek skiriasi atskleidžiamojo ir palaikomojo pobūdžio psichoterapijai. Pasak T.B.Karasu, atskleidžiamojo pobūdžio psichoanalitinė psichoterapija taikytina tiems pacientams, kuriems tikroji psichoanalizė netinkama dėl nepakankamai brandaus ego arba tokių praktinių sumetimų kaip kaina, laiko stoka. Tai gali būti pacientai su įvairias neurotiniais sutrikimais – generalizuotu nerimu, specifinėmis baimėmis, obscesiniu-kompulsiniu sutrikimu (įkyrumų neuroze), psichosomatiniais sutrikimais (vidaus organų veiklos sutrikimai dėl psichologinių priežasčių), depresija, kai kuriais seksualiniais sutrikimais, dauguma asmenybinių sutrikimų, potrauminio streso sutrikimu. Taip pat žmonėms, kuriems nėra būdingas joks psichikos sutrikimas, bet kyla sunkumai artimuose tarpasmeniniuose santykiuose, trūksta atkaklumo ir pasitikėjimo savimi, kurie linkę atsiriboti ir atsisakyti bendravimo ar savo poreikių, kuriems būdingas savo sėkmę griaunantis elgesys, turintiems sunkumų bendravime su autoritetais (tėvais, mokytojais, viršininkais), perdėtas drovumas, neužsibaigęs gedėjimas dėl patirtos netekties, problemos, susiję su patiriamu atskyrimu ir atstūmimu (socialinės mažumos). Pacientai turi turėti pakankamai stiprią motyvaciją, norą suprasti vidinius psichikos procesus, pakankamą įžvalgą, sugebėjimą įsitraukti ir palaikyti ilgalaikį bendravimą ir bendradarbiavimą su psichoterapeutu, pajėgti toleruoti frustraciją, kylančią psichoterapijos procese, pakankamai kontroliuoti kylančius norus ir impulsus.

Daugiau palaikomojo pobūdžio psichoanalitinė psichoterapija tinkama pacientams, kuriems didelė gyvenimo krizė ar pasikeitimai sukėlė laikiną nesugebėjimą susidoroti su problemomis, labai stipriu nerimu ar kitomis emocijomis (pvz. patyrę skaudžią netektį, sunkią ligą, skyrybas, darbo praradimą, smurtą). Taip pat žmonėms, sergantiems sunkesniais lėtiniais psichikos sutrikimais, kuriems būdingas nebrandus ir nepastovus ego funkcionavimas; sunkiai toleruojantys nerimą ir frustraciją; nepakankamai kontroliuojantys savo impulsus; nepakankamai įžvalgūs ir nesugebantys analizuoti savo psichologinių būsenų; siekiantys simptominio pagerėjimo, o ne esminio kai kurių savo asmenybės aspektų pasikeitimo; negalintys palaikyti ilgalaikio santykio su psichoterapeutu (pvz. sunki, atsikartojanti depresija, ribinio tipo ir kiti sunkūs asmenybiniai sutrikimai, kai kurios psichozės).

Nėra tokių problemų ar sutrikimų, kuriems psichoanalitinė psichoterapija būtų kenksminga ar neduotų bent simptominio pagerėjimo. Visgi, daliai pacientų ar problemų yra tinkamesnės kitos psichoterapijos rūšys, pavyzdžiui šeimos terapija spręsti problemas santykiuose tarp sutuoktinių, kognityvinė-elgesio psichoterapija asocialaus tipo asmenybės sutrikimui gydyti. Psichoanalitinė psichoterapija, kaip ir dauguma kitų psichoterapijos formų, gali būti mažai efektyvi, jeigu pacientas iš ligos gauna per didelę antrinę naudą; pacientui būdinga ir pačiam priimtina poelgiais išveikti emocijas, nebandant analizuoti to priežasčių; nuolat meluojantiems pacientams, kurie pastoviai slepia svarbius faktus nuo psichoterapeuto, ypač jeigu tai daro be akivaizdaus vidinio konflikto (tai galima įvardinti patologiniu melavimu); kai stokoja motyvacijos keistis, pavyzdžiui nukreipti savo advokato ar teismo.

Praktiniai psichoanalitinės psichoterapijos taikymo aspektai

Tradiciškai pagrindiniu psichoanalitinės psichoterapijos tikslu buvo laikoma pacientų įžvalga ir supratimas apie pasąmoninius psichikos procesus, kuri turi padėti išspęsti jų psichikos ar asmenybės sutrikimą lemiančius intrapsichinius konfliktus ir suteikti jam didesnę brandą bei psichinę sveikatą. Kiekviena naujesnė psichoanalitinė mokykla pateikia savo supratimą apie tai, kas turi didžiausią įtaką atsirandant psichikos vystymosi ar veiklos sutrikimams, ir apie tai, kas lemia paciento sveikimą psichoterapijos procese ir yra gydymo tikslas. Todėl šiuo metu psichoanalitinėje psichoterapijoje gali būti keliami įvairūs tikslai. Palaikomojoje psichoanalitinėje psichoterapijoje keliami tikslai padėti pacientui sėkmingiau adaptuotis gyvenime ir įveikti jo kasdienius stresus. Akcentuojamos ego stiprinančios technikos, skatinami naudoti brandesni psichologiniai gynybos mechanizmai, vengiant nebūtinos įžvalgos į pasąmoninius procesus ir ją lydinčio nerimo sustiprėjimo.

Paprastai psichoanalitinė psichoterapija yra ilgalaikė, jos trukmė skaičiuojama mėnesiais ir metais. Tai priklauso nuo joje keliamų tikslų ir paciento ypatumų. Ilga trukmė reikalinga siekiant ilgalaikių ir esminių asmenybės ypatumų, lemiančių psichikos sutrikimo simptomus ar bendravimo problemas, pasikeitimų. Psichoterapijos trukmė gali būti nustatoma abipusiu paciento ir psichoterapeuto susitarimu jos pradžioje arba yra paliekama „atvira“, nenumatant konkretaus laiko termino.

Taikoma ir trumpalaikė psichoanalitinė psichoterapija, trunkanti nuo 10 iki 12-20 sesijų. Tokio pobūdžio psichoterapijoje paprastai dėmesys akcentuojamas į konkretų probleminį paciento gyvenimo aspektą, o ne siekiama kaip galima išsamesnio ir gilesnio savęs pažinimo kaip atskleidžiamojoje psichoterapijoje.

Psichoterapinių sesijų dažnis yra susijęs su palaikomųjų-atskleidžiamųjų metodų pasirinkimu. Tikroji psichoanalizė reikalauja bent 4 sesijų per savaitę, psichoanalitinėje psichoterapijoje sesijų skaičius gali būti nuo 1 iki 3 per savaitę. Paprastai jos vyksta iš anksto numatytu pastoviu laiku ir gali būti atšaukiamos tik dėl rimtos priežasties. Įprastinė sesijos trukmė 45-50 minučių. Psichoanalitinėje psichoterapijoje savaitinių sesijų dažnis gali būti keičiamas, kai tai reikalinga psichoterapiniam procesui, ar to reikalauja pasikeitusios objektyvios gyvenimo aplinkybės. Klinikinė patirtis ir tyrimai rodo, kad reikšmingiausias skirtumas psichoterapinio proceso dinamikoje stebimas tarp 1 ir 2 savaitinių sesijų dažnio (tarp 2 ir 3 savaitinių sesijų dažnio skirtumas mažesnis).

Psichoanalitinėje psichoterapijoje naudojami tie patys metodai ir principai kaip ir psichoanalizėje, daugumą kurių aprašė ir savo darbe naudojo S.Freud`as. Tiesa, jų reikšmės supratimas ir praktinis taikymas priklauso nuo konkretaus psichoterapeuto teorinių pažiūrų ir asmenybės ypatumų. Tikrojoje psichoanalizėje pacientas paprastai guli ant kušetės, analitikui sėdint jo galvūgalyje, kas turėtų skatinti laisvas asociacijas ir regresą. Psichoanalitinėje psichoterapijoje kušetė naudojama retai, tik tais atvejais, kai ji yra atskleidžiamojo pobūdžio, pacientas lankosi bent 2-3 kartus savaitėje ir turi pakankamai brandžią ego struktūrą. Yra psichoanalitinių psichoterapeutų, kurie niekada nenaudoja kušetės.

Psichoanalitinėje psichoterapijoje psichoterapeutas laikosi neutralumo, anonimiškumo ir abstinencijos principų. Neutralumas reiškia, kad jis vengia paciento jausmų, minčių, požiūrių, troškimų ir poelgių vertinimo, kritikos. Anonimiškumas reikalauja psichoterapeuto vengti bereikalingo savo asmeninių požiūrių, gyvenimo detalių ir problemų atskleidimo, kas gali trukdyti pacientui atsiskleisti pačiam. Abstinencija reikalauja psichoterapeuto susilaikyti nuo tiesioginio paciento norų patenkinimo, o taip pat nuo jo naudojimo savo asmeniniams poreikiams patenkinti (pvz. seksualiniams, narcisistiniams, materialiems, siekiant kitokios naudos nei atlyginimo už darbą).

Nuo S.Freud`o laikų, psichoanalitinėje psichoterapijoje naudojamas laisvų asociacijų metodas. Pacientas prašomas kiek galima atpalaiduoti įprastą minčių kontrolę ir sakyti viską, kas tuo metu ateina į galvą. Realiam darbe tikrai laisvam asocijavimui nuolat iškyla pasipriešinimas ir didelė dalis pokalbio vyksta įprasto pokalbio forma. Tačiau pacientas gali būti prašomas pateikti jam kylančias asociacijas papasakoto sapno turiniui ar patirtam jausmui. Psichoterapeutas savo klausimais, komentarais daro įtaką tam, apie ką kalbama, parodydamas pacientui, kas jam atrodo svarbu ir turi būti analizuojama psichoterapijoje.

Psichoanalitinė psichoterapija gali būti derinama su kitomis pagalbos ir gydymo priemonėmis, bet tik tuomet kai jos yra tikrai būtinos. Nerekomenduojama tam pačiam pacientui vienu metu taikyti dvi skirtingas individualios psichoterapijos formas. Tačiau neretai pacientai būna nukreipiami į individualią psichoanalitinę psichoterapiją iš šeimos ar grupinės psichoterapijos, jeigu išryškėja asmeninės problemos ar sutrikimai, kuriems spręsti reikalinga gilesnė individuali analizė. Ar tokiu atveju kartu tęsti grupinės arba šeimos psichoterapijos procesą, turėtų nuspręsti jį pradėjęs ir pacientą nukreipęs psichoterapeutas. Esant sunkioms priklausomybių ligoms, psichoanalitinėje psichoterapijoje dalyvaujantis pacientas gali būti nukreipiamas į Anoniminių Alkoholikų, Anoniminių Narkomanų ar Lošėjų klubus. Prasiplėtus psichoanalitinės psichoterapijos indikacijoms ir pacientų sudėtingumui, dažniau iškyla situacijos kai reikalingas epizodinis gydymas stacionare. To priežastimi gali būti psichozės išsivystymas ar paūmėjimas, savižudybės rizika, pavojingas organizmo išsekimas dėl nervinės anoreksijos. Psichoterapija gali būti tęsiama gydymo ligoninėje laikotarpiu, tačiau rekomenduotina nekeisti jos vykdymo vietos, psichoterapeutas neturėtų būti gydančiu gydytoju ligoninėje.

Psichoanalitinės psichoterapijos metu pacientui gali būti skiriami psichotropiniai vaistai, veikiantys jo emocinę savijautą. Svarbu nepamiršti, kad vaisto vartojimas pacientui daro ir reikšmingą psichologinį poveikį. Rekomenduotina, kad medikamentinį gydymą skirtų ne psichoterapeutas, o kitas gydytojas, kuris nesikištų į psichoterapijos procesą.

Šie ir kiti praktiniai psichoterapijos klausimai psichoterapeuto ir paciento paprastai aptariami ir sutariami pirmųjų konsultacijų metu. Susitarimas dėl psichoterapijos gali kiek skirtis priklausomai nuo konkretaus psichoterapeuto ir paciento.